Šiuo klausimu islamo mokslininkų nuomonės išsiskiria, tačiau teisinga nuomonė yra tik viena, nes tiesa yra tik viena ir nuomonių nesutapimas neturi jokios įtakos. Imamas Mālik رحمه الله pasakė:
“Prisiekiu Allah, tiesa yra tik viena ir dvi viena kitai prieštaraujančios nuomonės tuo pačiu metu teisingos negali būti.” (žr. Džami-ul Bajanil-Ilm 2/82)
PIRMOJI nuomonė yra ta, kad nėščia ir žindanti moteris turi atpasninkauti ir pamaitinti po vargšą už kiekvieną praleistą dieną. Tokios nuomonės laikėsi Mālik, Šāfi ir Achmed. (žr. Tauhfatul Ahvazi, 3/402)
Visgi, kai kurie Šāfi ir Hanbali sekėjai laikėsi nuomonės, jeigu moterys nepasninkauja baimindamosios dėl savęs, tai joms priklauso atpasninkauti praleistas dienas, be vargšų pamaitinimo. (Žr. Sachich Fihhu-Sunna 2/125)
ANTRA nuomonė yra ta, kad nėščia tik atpasninkauja praleistas dienas, o žindanti moteris ir atpasninkauja ir pamaitina po vargšą už kiekvieną dieną. Tai yra viena iš nuomonių imamo Mālik ir daugelio Šāfi pasekėjų. (Žr. Al-Madžmū’ 6/273)
PIRMOSIOS DVI nuomonės nėra pagrįstos nei Koranu, nei Suna, nei Pranašo صلى الله عليه وسلم bendražygių žodžiais.
Imamas Abu Abdullah Marruzi رحمه الله pasakė:
“Mes nežinome nei vieno, kas būtų patikimai perdavęs, kad abu teiginius būtina sujungti, t.y. vargšo pamaitinimą ir atpasninkavimą, išskyrus imamą Mudžahidą.” (Žr. Al-Istizkar 3/364)
TREČIOJI nuomonė yra ta, kad nėščioji ir žindanti moteris turi atpasninkauti praleistas pasninko dienas, nemaitinant vargšų. Tokios nuomonės laikėsi Abu Hanifa, al-Auza’i, Sufijan as-Tsauri, Abu Saura ir Abu Ubaid. (Žr. Bidajatul-mudžtahid 1/446) Taip pat šiai nuomonei pirmenybę atidavė gerbiami šeichai Ibn Baz رحمه الله ir Ibn Utsaimyn رحمه الله.
Jie sako, kad Aukščiausiojo Allah Šariate pagrindinis principas yra tas, kad pasninką turi atlikti kiekvienas musulmonas, tame tarpe nėščiosios ir žindančios moterys, nes dėl joms nėra padaryta jokių išimčių. Ryšium su tuo, moterys privalo atpasninkauti praleistas pasninko dienas lygiai taip pat, kaip ir tie, kurie nepasninkavo dėl šariate pateisinamos priežasties.
Jų nuomonė paremta šiomis analogijomis:
Chadisu: “Didysis ir Visagalis Allah atleido keliautojus nuo pasninkavimo ir pusę maldos, o nėščias ir maitinančias krūtimi moteris atleido nuo pasninko.”
Šie šeichai remdamiesi chadisu laiko nėščiosios ir žindančiosios moters statusą tolygiu ligoniui arba keliautojui.
KETVIRTOJI nuomonė yra ta, kad nėščia ir žindanti moteris neatpasninkauja ir nemaitina vargšų. Šios nuomonės laikėsi imamas ibn Hazma, ir šiai nuomonei pirmenybę atidavė šeichas Hamad al Ansari. (žr. al-Muhallia, 6/263)
Jų nuomonė paremta tuo, kad Allah Aukščiausiojo šarijate yra leidžiama nepasninkauti dėl nėštumo ir žindymo, ir kad nėra jokių įrodymų nei Korane, nei Sunnoje, kad joms reikia atpasninkauti praleistas dienas. Aukščiausiasis Allah įpareigojo tik penkių kategorijų žmones, kuriems reikia atpasninkauti, t.y keliauninkas, ligonis, sąmoningai iššaukęs vėmimą asmuo, moteris serganti mėnesinėmis arba turinti pogimdyminį kraujavimą. Tai paminėjęs ibn Hazm pasakė:
“Nei vienas žmogus neturi teisės įpareigoti kuo nors, kas nenurodyta Korano tekstuose arba Sunnoje arba tuo, kame nėra vieningos nuomonės (al idžma)”, ir po to jis perskaitė sekantį ajatą: “O tas kuris peržengia Allah nustatytas ribas, tas savo atžvilgiu pasielgia neteisingai.” (Koranas, 65:1)
PENKTOJI nuomonė, yra ta, kad nėščioji ir žindanti moteris neturi pasninkauti, bet turi pamaitinti po vargšą už kiekvieną praleistą dieną. Šios nuomonės laikėsi ibn Abbas ir ibn Umar, o taip pat paskui jų nuomonę sekė Sa’id ibn Džubair, Katada, Kasim ibn Muchammad, Ishak ibn Rahavaih, Sa’id Sabik ir Al-Albani. (Žr. Al-Imam bi ahkami-sijam 300-301, Sachich Fikchu-Sunna 2/125)
Ibn Abbas رحمه الله paaiškino sekantį ajatą:
“O tie, kurie sunkiai pasninkauja, turi išpirkti pamaitindami vargšą.” (Koranas, 2:184), sakydamas, kad jis yra atšauktas paliepimu pasninkauti, ir pridūrė: “Nustatyta, kad senam vyrui ir moteriai, kurie neįgali pasninkauti [1], ir taip pat nėščiai ir žindančiai, kurios baiminasi dėl vaikų, privaloma pamaitinti po vieną vargšą už kiekvieną praleistą dieną.” (Al-Baihaki 4/230, Ibn Al-Džarud 381. Patikimumą chadiso patvirtino imamai Navavi, šeichas Achmed Šakir ir šeichas Albani)
[1] tai taip pat liečia ir ligonius, kurie neturi vilties pasveikti. Imamas ibn Kudama pasakė: “Ligonis, kuris neturi vilties pasveikti - nepasninkauja ir maitina už kiekvieną dieną po vargšą ir tame jis yra sulyginamas su senu žmogumi". (Žr. Al Mugni 4/396)
Ibn Abbas رضي الله عنه taip pat sakė: “Jeigu nėščia moteris nerimauja dėl savęs, o krūtimi maitinati motina bijosi dėl savo kūdikio, tada jos nepasninkauja Ramadano metu ir už kiekvieną praleistą dieną maitina vargšą, ir joms nereikia atpasninkauti praleistų dienų. “ (At-Tabari 2758. Isnado patikimumą patvirtino hafiz Ibn Abdul-Barr “‘ Al-Izdiskar” 3/364, Ibn Chadžar “Al-Matalibul-‘Alija 1/258 ir Šeichas Al-Albani “Irvaul-Galil” 4/19)
Taip pat yra perduota, kad Ibn Abbas رضي الله عنه yra pasakęs nėščiai moteriai: “Jūs esate viena iš tų žmonių, kurie gali pasninkauti sunkiai, todėl jums yra vargšų matinimas, o ne kompensacija.”(Al-Bazzar 1/365. Imamas Darakutni ir chafiz Ibn Hadžar patvirtino šio chadiso patikimumą)
Yra perduota, jog kartą ibn Umar رضي الله عنه pamatęs, kad jo nėščiai žmonai sunku pasninkauti, pasakė jai:
“Palik pasninką, nes tu esi iš tarpo tų, kurie negali pasninkauti. Dėl to maitink už kiekvieną dieną po vargšą ir neatpasninkauk savo praleisto pasninko.” Nafi pasakojo, kad tą patį ibn Umar liepė daryti ir savo nėščiai dukteriai. (Ištakų patikimumą patvirtino imamas Ad-Darakutni 2/207/10. Isnado patikimumą patvirtino imamas Ad-Darakutni ir šeichas Albani. Žr. Irvaul - Galil 4/20)
Taip pat žymieji TABIJŪN رضي الله عنهما (karta, ėjusi po salafių - pirmtakų), tokie kaip Sa’id ibn Džubair ir Katada pasakė :
“Nepasninkauja nėščia, kuri baiminasi dėl savo vaiko ir nepasninkauja žindanti, kuri baiminasi dėl savo vaiko. Jos privalo už kiekvieną praleistą dieną pamaitinti po vargšą ir joms neprivaloma atpasninkauti.” (Abdur-Razak 7555, 7556)
Išvada:
Kaip matome iš 5 paminėtų nuomonių stipriausia ir labiausiai motyvuota yra penktoji nuomonė, kuri remiasi tuo, kad nėščioji ir žindanti moteris neturi atpasninkauti praleistų dienų, o privalo pamaitinti už kiekvieną praleistą dieną po vargšą. Ši nuomonė yra pati stipriausia dėl sekančių priežasčių:
1. Tokia buvo Pranašo صلى الله عليه وسلم bendražygių nuomonė, kurie buvo liudytojai to laikmečio, kada buvo apreikštas Koranas ir jie geriausiai iš visų žinojo Korano reikšmę. Šių bendražygių tarpe, mūsų paminėtas Ibn Abbas, apie kurį Ibn Mas’ūd yra pasakęs: ”Pats geriausias Korano aiškintojas tai yra ibn Abbas.” (Žr. at-Tabari 1/89. Ištakos patikimos).
2. Ibn Abbas رضي الله عنه žodis “nustatyta”, reiškia, kad tai buvo ne jo asmeninė nuomonė ar Korano paaiškinimas pagal jį, o tai, kad jis tai žinojo iš Pranašo صلى الله عليه وسلم sunnos, nes bendražygiai religijoje nieko nenustatinėjo. (Žr. Irvaul galil 4/38)
3. Jeigu kas nors iš bendražygių paaiškina ajatą ir kalba apie jo apreiškimo priežastį ir jo atšaukimą, taip pat atkreipia dėmesį į tai, ar tai yra nustatyta šariate, o ne savo asmenine nuomone, ir chadisų moksle šis principas yra gerai žinomas. (Žr. Tadrib ar-raui 1/192, Uliūmul-Chadis 1/24)
4. Netgi jeigu ši nuomonė yra tik ibn Abbas رضي الله عنه ir ibn Umar رضي الله عنه, tai vistiek jų nuomonė labiausiai nusipelno, kuria būtų sekama. Tuo labiau nėra patikimų perdavimų, kad kas nors iš bendražygių būtų prieštaravęs jų nuomonei, o pateikti kieno nors kito prieštaraujančią nuomonę, išskyrus pranašą صلى الله عليه وسلم , nėra leidžiama. Visi Ahlus Sunna (Sunnos Žmonių) imamai, įskaitant ir keturis imamus, laikė kad jeigu bendražygių tarpe kokiu nors klausimu, buvo dvi skirtingos nuomonės, tai niekam po jų nėra leidžiama išvesti trečią nuomonę šiuo klausimu. Taip pat jeigu bendražygiai vieningai sutarė viename klausime, tai nėra leidžiama jiems prieštarauti. (Žr. ar-Risalia 595, al-Ihkam 4/561, al-Usul 1/318)
Išvertė sesuo Selma.
برك الله فيك
No comments:
Post a Comment